Žvelgiant į 4 skirtingų kartų šypsenas ir spindinčias akis, nejučia suvokiau save ir per besišakojančio giminės labirinto prizmę – kraujo kalba leidžia didžiuotis, prisiminus mėlynas vosilkas, išėjusiuosius Amžinybėn, nuotykius ir žygius su pusseserėm ir pusbroliais, kurie jau taip išstypę, kad šiaip sutikus nepažinčiau, karosus tvenkiny, nokstančius ir bumbsinčius alyvinius obuolius, vienas kitam bemerkiančius Čiužų namus, kuriuos rasotose pievose jungia ir didelių, ir mažų Čiužiukų pėdos, laukiančiuosius Kuktiškėse.. Buvo labai jauku, šilta ir prasminga.
O kitoje mano kraujo, Mačeikų, pusėje sekmadienį žvelgiau į dar vieną natūralios, beribės ir amžinos Meilės įrodymą – senelis sunkiai sergančiai močiutei, kaip ir kiekvienais metais (žinant mano senelį, gali būti, kad jau daugiau nei 50-ąjį kartą) pamerkęs tris puikias rožes – gal jos pridės jėgų ir noro močiutei kovoti toliau...
Štai testas,
parodantis,
ar tavo misija šioje žemėje
baigta:
Jeigu tu gyvas –
Ji dar tęsiasi /R. Bach. Iliuzijos/
3 comments:
oho, kiek jūsų daug :)
Kiek kartų buvai užklausta, kada tekėsi? :)))
Kazyma, pavarai :) Strategiškai mąstydama, buvau vaikais apsikrovus (specialiai papildžiau dabar va įrašą dar viena nuotrauka), taigi visiems įdomiau buvo, ar jie manęs nenukankino, o ne kada pati tekėsiu ir savus sūpuosiu :)
Post a Comment