Žiūrėti didesnį žemėlapio vaizdą
Legenda: A - Roseville, CA; B - Bellevue, NE; C - Ocean City, MD
Intro.
Pasitaiko tokių kelionių, kurių netgi smulkmenų neįmanoma užmiršti ir po kelerių metų po to, kai jos įvykusios, nors ir H2O daug nutekėję, ir gyvenamųjų vietų daug pakeista, ir šampano daug išgerta vis kitais naujais metais.
Taigis šį kartą noriu pūstelt dulkes – įkvėpta neseniai perskaitytų Lietuvos Magelanų ir ko. istorijų perlekiant JAV, grįžtu wow! beveik lygiai 7 metai atgal, į 2002 m. sausio mėn. pradžią (ok, galima stabtelt ir padūsaut, kaip tie metai skuodžia) – į Roseville‘o apylinkes visai šalia Sacramento, CA. Na tikslios datos jau iš smegenų išsitrynė, betgi liko faktai, o dėl jų nepasiginčysi (istoriniai e-mailai draugams padėjo juos užtvirtinti).
Fotkių irgi, deja deja, nesigaus pamatyt, nes iš kur gi tais laikais work&travel’ams skaitmenkės? Tiesiog reiks pasitelkt vaizduotę. Geografinių taškų aprašymų irgi nebus (matau, kaip pusę skaitytojų atkrenta), bet kažkas bus. O jei kam atrodytų, kad taip nebūna – šiam pasauly būna visko, ok, gal kai kas tik „blondinėms“ nutinka.
OK, dvi šiek tiek išprotėjusios mergičkos – aš beigi mano nepakartojama draugė Jurga nekantriai trypčiojam ir kraunam lagaminus studentiškam gyvenimui...Nebraskoj (Bellevue Universitete), t.y. in the middle of nowhere (ITMON). Ir kaip gi mes pateksim? Ogi nuvairuosim! Nesvarbu, kad iki šiol vairavimo patirties (įskaitant Lietuvą, kur teises gavom, tačiau užteko kitų vairuojamų traukinių, autobusų ir trūlikų) praktiškai 0, tik Kalifornijos kaimuky esam vairavusios iki savo darbovietės Krispy Kreme Doughnuts, ant autostradų dar niekad neužšokom, o kalifornietiškas teises abi gavom iš trečio bandymo (valioo!). Bet jau ko jau ko, drąsos (hmm, ok, gal tiksliau avantiūrizmo) per akis abiem.
Ir kokius gi ratus mes nusprendusios vairuot? Čia jau daros įdomiau, dar prieš porą dienų manėm, jog minsim nupezusiu Chevy (jau net neatsimenu, lygtais 1982 m. pagamintu), kuris vos ne ant kiekvienos sankryžos geso, tai nusprendėm jį naujom padangom pakaustyt – mažgi pagelbės. Taip jį bekaustant ir mokslams sutaupytus $ žarstant sulaukėm draugų skambučio. Galgi mes norėtumėm įsigyti kitą Žvėrį kelionei – 1984 (wow, koks jaunuolis!) Honda CRX už (spėkit, kiek?)...USD 800. Jeigu kas raukosi, kad brangoka, primenu, jog mes vienoj brangiausių JAV valstijų šiuo metu, a‘ight? [Jurga: mūsų Chevy su ką tik pakeistomis padangomis net nesugebėjo pats iš autoserviso išvažiuoti - reikėjo jį stumti...čia jau buvo jo paskutinioji...]
Nei mes, nei mūsų draugeliai apie mašinas neraukė nieko, taigi apėjom CRX‘ą, pakraipėm galvas ir ištiesėm baksus (Chevy su naujom padangom tie patys draugai turėjo parduot, ale niekas jo neėmė ir galiausiai atitinkamos tarnybos nutempė, hmmm). Kitą rytą gi reikia važiuot ir skubiai perregistruot draudimą nuo Chevy ant CRX – t.y. kokius 5 km nuriedėt. Aš išsišiepus sau prie vairo, nors už lango lyja, spaudžiu greičio pedalą, perjunginėju bėgius (ką paskutinį sykį dariau laikydama teises Lietuvoj, bo JAV užtekdavo automatu pasimalt) ir...priekyje pamatau šviesoforą, kuris jau mirksi, o priešais Toyota valdanti meksikonė sprendė sprendė ir nusprendė... stabdyt, ko pasekoj – BOOOM! CRX‘o bumperis į skutus, gerai dar, kad Toyotai vos numeriai pasilankstė, o dar geriau, kad žvėris apdraskytu snukučiu irgi užsikuria, netgi, atrodo, kraujas iš niekur nevarva. Na, toliau scenarijus kaip ir tradicinis – keiksmai vos suvokus situaciją, policija ir draudimo kontora. [Jurga: CRX per įvažiavimą Toyotai į šikną ne tik kad bamperį, bet svarbiausia - radiatorių suvarėm...daugiau išvis nei šildė, nei A/C veikė...]
Ką gi dabar daryt? OK, paliekam skutus kely, nukeliam kelionės pradžią bent viena diena, nes bandysim junkyard‘uose naują bumperiuką gaut. Deja deja, kiek CRX‘ų matėm, tiek bumperių ne – visiems ta pati bėdelė. Kadangi ilgiau ieškot nėr laiko, nes mokslų traukinys jau beveik pūškuoja, metam lagaminus į sužeistą žvėrį, sutarusios, kad bumperio paieškas Nebraskoj tęsim. Tiesa, prieš tai draugužiams žiniukams patarus įsigyjam grandines ratams, prisiklausiusios istorijų, kad Wyoming‘e ir pačioj Nebraskoj gali mus sniegai užklupt, o ten iš pusnų tik su grandinėm išsiropšt išeina. OK – reikia tai reikia – jamam. Ir į kelią magiška autostrada I-80 saulei tekant!
Etapas I. Sacramento, CA – Bellevue, NE = 1600 mylių (apie 2500 km) automagistrale I-80. Maršrutas valstijomis: CA-NV-UT-WY-NE. Kada: 2002 m. sausio pradžia
Teisybės dėlei turiu pasakyt, kad “automagistralė” keliui, kuriuo riedėjom, tikrai per skambus apibūdinimas – tiesiog paprastas asfaltuotas keliūkštis, kartais praplatėjantis iki 2-3 juostų, ir taip praktiškai iki Nebraskos.
Na, Kalifornijos trąsa įveikiama su vėjeliu, o vat Nevados etapas kiek ilgėlesnis, na bet vis tiek easy-peasy, va jau Jutoje teks ilgėliau kapstytis.
Vėlgi, atminty išsitrynė tikslus taškas, bet kažkur tarp Nevados-Jutos sankirtos atsitiko esminis kelionės akcentas. Nieko neįtardama, vairuoju sau švilpaudama – o, jau benzas baigias, reik stabtelt atsargų papildyt. OK, nusukam kažkokiam kaimuky į degalinę, čiaukšt-paukšt pildom bakelį – prišoka koks tai vietinis verslininkas tipo langus nuvalyt, kartu ir padangas apžiūrinėja, bizniuko ieško. Ir ką gi, išgirstam – „ė, o jūs, panos, žinot, kad važiuojant su nuleista padanga!”. OK, mūsų akys patrigubėja, bet vyrukas nuramina – gi čia pat jo dirbtuvės, patvarkys! Jau vietoj verslininkėlio matom mūsų gelbėtoją, skaičiuojam kišenėj likusius $, kuriuos turėsim aukot padangėlei, o tada išgirstam dar vieną naujieną – „o jūs panos dar žinot, kad dabartinės CRX padangos apskritai jūsų žvėriui per didelės!“ – Akys jau šešiagubos, vyrukas kaip mat pateikia ir įrodymus – ogi CRX‘as tuoj gali pakilt, išskleidęs sparnus, man jie jau po ganėtinai atvėpę nuo CRX kūno. „Na, bet aš gi kaip tik turiu 4 naujas mažesnes padangas“ – vėl nuramina gelbėtojas (sorry, nepateiksiu čia aš tikslių tų padangų išmatavimų, nes iki šiol tema „automobiliai“ nesu pasikausčius diskutuot). Fuuu, vėlgi akių dydis sunormalėja, tačiau dabar pradeda kapeikos kišenėj barškėt - „O už kiek??“ – Išgirdusios kažką panašaus į 400-500 žalių, žaibiškai įvertinam, jog tai yr 50% ar daugiau bendros mūsų CRX kainos, o moksliukai ir naujas gyvenimas Nebraskoj iš toli ašaroja, kad jiems pinigėlių pritrūks, taigis bandom derėtis, iki ašarų... Galiausiai vyrukas pasikniso savo fabrikėly ir rado pora dėvėtų padangėlių, taigis gavom komplektą 2 naujos+2 ne už $250, kas irgi mus privertė pasikeikt, betgi reikėjo kažkaip iki Nebraskos nuriedėt sparnams neplazdant.
OK, iki šiol nežinau, apmovė mus šis vyrukas ar ne, betgi tada kelyje jį vainikavom mūsų kelionės didvyriu ir kelių angelų atsiųstu gelbėtoju.
Tai vat, po šio šokelio grįžom į I-80, jau ir temti pradėjo, gi žiemą ir Amerikoj vidury dienos saulė nuo dangaus nusikabina, taigis visą gražiąją kalnuotąją Jutos teritoriją įveikėm gilioj tamsoj. Na, žinant mūsų vairavimo patirtį, gal tai ir nėr blogai, nes pamačiusios, kokiais skardžiais mynėm, gal būtumėm dar nuo kokio ir nuriedėję užsispoksojusios.
Kadangi turėjom tą neplanuotą ilgėlesnį sustojimą degalinėj, pradinis planas, kiek įveiksim pirmąją dieną, apgriuvo, bet iki kokios 2 am dar bandėm jį atstatyt. Galiausiai susidarom Super8 hotelį kažkur laukuose ir kritom į patalus – juk ryt reikia pasiekti Nebraską.
Taigis, ryte įpūkšėjom ir Wyoming‘ą, kurį iki šiol atsimenu kaip visiškai tuščią valstiją – gal visus gyventojus kokie NSO buvo tądien išsinešę ar ką, tačiau tuštuma mumi paskatino tik dar giliau įminti greičio pedalą ir išbandyti žvėries galimybes – na, 110-120 mph (kas būtų 175-190 km/h) galima išspaust, ypač nuo kalniuko. Daugiau nebandėm, nes ir taip žvėris drebėjo ir kažką piktai burzgėjo - nebenervinom.
Beje, sniego kažkaip niekur nesimatė, net ir pasiekus kalnuotą Wyoming jo gavom tiek, kad visiškai pamiršom, jog tik su grandinėm šią valstiją galėsim pervažiuot (aišku, net nelabai įsivaizduoju, kaip mes būtume sugebėjusios jomis papuošti naująsias padangas, bet visada būna pirmas kartas išmokimui), taip su vėjeliu vakarėjant ir Nebraška pasirodė. Vėlgi, gal ir gerai, kad buvo tamsu, tai per daug nematėm nykokų pilkų lygumų aplink (mat akis buvo pripratus prie žaliosios Kalifornijos grožybių), taigi pirmąją dieną kultūrinis ir gamtinis šokas neištiko.
Galiausiai I-80 pavirto Bellevue (kaimas šalia Omahos) gatvelėm ir kiemu būsimųjų kolegų univere beigi naujų draugų iš Lietuvos, kurie mus sutiko, mielai maloniai priėmė ir apnakvindino pirmomis dienomis naujajam pasauly.
O labiausiai nebraskiečiams apsijuokėm, kai pasakėm, kad atsivežėm grandines – nė vienas nebuvo girdėjęs, kad Nebraskoj kas nors jas naudotų. Atrodo, kaliforniečiai apie Nebraską galvoja kaip kokie australai apie Lietuvą.
Time-out‘as (pertrauka)
Kadangi planavom apsistot šioj valstijoj ilgesniam laikui (žvilgt į ateitį – aš Nebraskoj (arba, kartoju, ITMON‘e, in the middle of nowhere) iš viso ištvėriau apie 1.5 metų su beveik 4 mėnesių vasaros pertrauka, ir to pilnai užteko, Jurga kantresnė – beveik 5 metus, ouch!), Kalifornijos teises išmainėm į nebraskietiškas, CRX pasidabino naujais ITMON‘o numeriais, teko išmokti lakstyt rimtesnėm autostradom ir į menkuosius nebraskietiškus kalniukus prieš šviesoforą pakilt neužtraukus rankinio, taipogi įsikinkėm į mokslus ir naujus darbus.
Taigi greit kalifornietiškas kvapas iš CRX‘o išgaravo. Well, prisipažinsiu – naujo „snukučio“ CRX‘ui taip ir nesuieškojom (ok ok, dar pikčiau - neieškojom net), tokiu papiktintu žvėriuku lakstėm, kol radiatorius nenuduso – bet tai ohoho mūsų tempais kaip negreit įvyko – tik po gerų metų, kai šaunuolis aplakstė dar didesnį gabalą Amerikos (apie tai bus po pertraukos).
Išvada: vos kelias dienas turimą CRX be konkurencijos jau 2002 m. sausio pradžioje išrinkom 2002-ųjų Metų pirkiniu.
Etapas II. Bellevue, NE – Ocean City, MD = apie 1500 mylių (apie 2400 km) automagistrale I-80 ir kitais keliais. Maršrutas valstijomis: NE-IO-IL-IN-OH-PA-MD. Kada: 2002 m. gegužės vidurys
ITMON‘o žiemą ir pavasarį CRX atlaikė šauniai. O mes, aišku, ne tik mokėmės ir dirbom, užteko ir linksmybių-balių-festivalių su lietuvaičiais ir ko., tačiau išaušus paskutinei semestro dienai vėl pakavomės daikčiukus – kurgi kitur, jeigu ne į Ocean City, MD, kuris jau užpraeitą ir praeitą vasarą buvo tapęs mūsų namučiais, uždarbio ir toosų teritorija – negi trečias kartas meluos?
Kadangi mūsų vairavimo patirtis kiekvieną dieną ITMON‘e vis didėjo, didelių nuotykių iki Čikagos, IL kaip ir nebuvo, vaizdai už lango irgi lygus nuobodoki, nėr ką išsiplėsti.
O Čikagoj vat buvom svečiuose pas mano klasioką Marių, ir šiokį tokį sightseeing‘ą darėm – gi amerikiškoj lietuvių sostinėj lankėmės, negi nesusipažinsi su vietinėm įžymybėm. Kad tai "Vėjų miestas", Čikaga įrodė tobulai - kaip tyčia šaltis užpuolė gegužės vidury (6 laipsniai šilumos, brrrr), vėjai ūkavo, o visas miestas rūke paskendęs! Sunkiausia buvo susirasti.........aukščiausią Čikagos pastatą - Sears Tower, net į jo viršų nekilom (nors aš vaizdų iš viršaus maniakė), nes matomumas 0. Bet ką galėjom (bet irgi nepadarėm), tai atidžiau pasiklausyt Mariaus istorijų kaip ekstremaliom sąlygom važiuoti ir elgtis, mat tuo metu Marius vairavo bus‘iką su visokiais nažyvais po Ameriką ir jau buvo šalto-šilto matęs. Būtų pravertusios. O ir prognozes rytinei pakrantei būtų vertėję paskaitinėt. Daug tariamos nuosakos.
5 am jau buvom kely, neva kad išvengtume kamščių – keliai iš miesto jau tuomet pilni, visi lekia 75-80 mph (vietoj leistinų 55 mph), tai mes irgi pabalnojom CRX ir išmovėm su pagreičiu į trasą. Vėlgi, kelias valandas nieko įdomaus, tik kelelis kelias, nors kraštovaizdis pradėjo mainytis ir labiau banguoti, vis smagiau akiai. Smagumo viršūnę pasiekėm įdienojus Pensilvanijoje, kur atsivėrė kalnų vaizdai, taigi pakopinėsim CRX‘e. Iki tol apie Pensilvaniją žinojom tiek, kad Hershey skanėstai būtent čia fabrikėliuose gimsta, o va ką dar sužinojom, kad tuose kalneliuose debesys daug vėjų/lietų/audrų pagamina, dėl ko mūsų besnukis CRX visiškai nesidžiaugė. Nebesišypsojom ir mudvi, nes besismaginant valytuvams kelio priekyje matėsi vos gabaliukas, o prasilenkiant su fūrom vis apsemiamas mūsų žvėriukas vis skraidė į pašales ir rijo purslus. Kadangi šiame kliūčių ruože vairą laikė Jurga, aš šalia sėdėjau įsitvėrus diržą (neaišku ko) beveik kelnes pridėjus, kaip užsikirtusi vapėdama – stojam, stojam, pralaukiam! O Jurga mat ralistė užsislėpus, mina. Kai buvau pasiruošus čiupt už vairo ir perimt kontrolę arba čia ir dabar išlipt ir eit pėsti, pradėjo giedrytis, tada ir saulė pasirodė, ir kelias praplatėjo, ir šokolado fabrikėlis tolumoj rūkt pradėjo. todėl antroji Penny state‘o pusė buvo visiška priešingybė, gal dėl to kad vėl aš prie vairo persėdau.
Vėlgi ramuma, gražuma, artėjam finišo link, ypač pagaliau ištrūkusios iš kamščių aplink Vašingtoną, jau ir vandenyną užuodžiam, šokam dainuojam, bet dar vairuojam. Vėl Jurga prie vairo, jau va ir Salisbury apylinkės, liko kokių 20-25 mylios ir būsim savo mielam kurorte.
Bet va, dangus grėsmingai apsiniaukęs, jau pirmi lašai kapsi – kas gi čia dabar bus? Net nespėjom sugalvot kas – ogi pasipylė kaip iš kibiro, vėl važiuojam beveik aklai, o čia gi dar va ir vėjas užaut pradėjo, ypač išvažiavus iš Salisbury, kai liko kokių 16 mylių iki OC. Dainos nutilo, o va tuoj ir keiksmai prasidėjo, kai jau iš viso priešais save nieko nebematėm, o vėjas pradėjo kėsintis nupūst CRX‘ą kaip šapelį. Ką daryyyt? Skambinu Mariui į Čikagą – tas sako, jojojo ten už Vašingtono šiandien tornado eina, jūs ką, per radiją negirdėjot? Sakau, neeee, nesiklauseeem. ką mums daryyyyt? Išgirdom patarimą lįst po tiltu kokiu ir pralaukt, tačiau pranešt, kad čia aplink nei vieno tilto nėra jau nespėjau, telefono laidas nutrūko ir pasirodė užrašas „SOS calls only“. Ką daryyyt? Jurga dar bando irtis į priekį, aš jau vėl panikuoju „stojam abilekur“, iš šviesų matom, kad kelios mašinos irgi iriasi, dar kelios pakelėse, galiausiai kely atsirado ir visokių kliūčių, t.y. medžių šakų – na ir Jurga nebeišlaikė – „stojam abilekur!“. Drebėdama surenku 911, klausiu ką daryyyyt? -> are you injured? -> sakau, dar ne -> aj tai tada dzin, išgirstu pyyp pyyp pyyp, ryšio nebėr.
Mumi visiškoj panikoj, žliumbiam, apsikabinom, nes jau gi vat ir sulaukėm paskutiniosios.... Tada pro šalį pamatėm kelias praplaukiančias šviesas – davaj, dar ir mes bandom išsigelbėt, nesvarbu, kaip per ką reiks irtis į priekį... [Jurga: O per tornado pamiršai apie ženklus "drive to survive"?:) - jo gi, vietoj visokių elektroninių nuorodų apie temperatūras ir pan. švietė šie optimistiniai užrašai!]
Iriamės iriamės, tikrai nelabai įsivaizduoju, kiek ten laiko viskas tęsės, galiausiai prisiyrėm prie miškelio, pradėjom baikščiai galvot, lygtais kažkiek jau mažiau lyja ir pučia, galiausiai tuo visai patikėjom, atsidūrėm kažkokiuose kaimuose nelabai toli OC, drebančiom rankom kojom susiradom teisingą kelią iki mūsų vos neprarasto-svajonių-kurorto, pervažiuojam tiltą (mat OC yra pusiasalyje, taigi vienoj pusėj vandenynas, kitoj – įlanka)...o va čia visiška ramybė. Skubam legendinį OC Student Center (turbūt nėra work&travel OC‘iečio, kuris šio centro nežinotų), čia apsiglėbesčiuojam su centro darbuotojais-mūsų draugais, klausiam, kaip gi jūs išgyvenot tornado – o tie ramiai sau – „gi tornado OC nebuvo“, kažkur mainland‘e tik.. Vat taip, OC užburta vieta. Ir į ją mus pristatė ne kas kitais kaip Metų žvėris. Top klausimas, kai pasakojom kelionės istoriją (ir ne iš vieno išgirstas) – „o tai jūs gal ir tornado sūkurį matėt?“ – Ats: „what?! Mes gi iš viso praktiškai nieko nematėm per lietų ir ok ok ašaras :)!!”
Time-out 2 (antra pertrauka)
Echh, vėl smagiai pralėkė kurortinė vasarėlė, kiek padirbėjom, pašėlom bangose ir baruose, čia jau ir CRX‘as daugiau dėmesio sulaukė, gi pasipuošęs nebraskiškais numeriukais, vis klausėmės „You guys came down here all the way from Nebraska??“ ir didžiuodamosi savo žvėriūkščiu, linksėjom galvom ir glostėm jam kailį. OK, teisybės dėlei vėlgi pripažinsiu, kad šėrėm CRX prastokai, kol vieni draugeliai užklausė „o jūs kada nors tepalus hondai keitėt?“ – „hmm, tepalus...kokius tepalus? o kur juos reikia pilt? Mes tik langų valymo skystį kartais pilam ir aušinimo skystį į radiatorių“ – po reikšmingos tylos tie patys draugeliai patys nupirko tepalų ir pašėrė žvėrį. Dar kartais CRX tą vasarą buvo pavaikomas, nes atvyko į OC vienas toks ralistas iš Kauno ir iš karto žvėrį įsimylėjo - negi gaila, kad draugai pasidžiaugtų. Į vasaros pabaigą, daug visko matęs ir regėjęs CRX jau vis dažniau šiepė dantis, dažnai mus versdavo papildyt radiatorių skysčiais, taipogi šiaip kartais užsiožiuodavo (ypač ilgesnėj kelionėj, pvz., į Baltimorę pasižmonėt), tad šiek tiek neramiai laukėm kelionės atgal į univerą.
Etapas III. Kelias atgal: Ocean City, MD - Bellevue, NE = apie 1500 mylių (apie 2400 km) automagistrale I-80 ir kitais keliais. Maršrutas valstijomis: MD-PA-OH-IN-IL-IO-NE (ar kažkas panašaus), šįkart nestojant Čikagoje. Kada: 2002 m. rugsėjo pabaiga
Ir ką gi – „vėl į mokyklą“ dienai atėjus, mes dar šiek tiek pasmurgavom OC – juk ne kokios pirmūnės esam, kad į pirmą pamoką suspėt. Bet vis tiek reikėjo kinkyt žirgą. Šį sykį pasielgėm apdairiai (košės galvoj gal ir daugiau buvo atsiradę) – paprašėm, kad kartu/šalia vienas draugelis grįžinėtų į Nebraską, „juk nežinai žmogus, kas tam kely gali atsitikt“. Tai vat tas apdairumas mums ir nuotykių didelių nesuteikė. Tik kad laaaaaaaaabaaaaaaaaai iiiiiiilgaaaaaaaaaas kelias (valandomis) galvosi, nes vos ne kas 100 mylių reikėjo radiatorių aušint ir pildyt aušinimo skystį. Ir dargi lėkti nebeišeina. Tai meditavom ilgai ir nuobodžiai kely, ir „RESPECT“ Mantui, kuris kantriai tokiu pačiu tempu turėjo savo galingąjį Honda Civic prilaikyt. Parvažiavom.
Epilogas
Didžiausią „ačiū“ tariu mūsų mylimam CRX‘ui, kuris taip ir likęs be buferio, jau nebeatlaikė 2003-iųjų žiemos, vieną dieną tiesiog užgeso ir nebeužsikūrė, todėl galiausiai buvo „palaidotas“ autokapuose (ten iškalta 1984 – 2003).
Tiek mums gero padaręs ir bendrų išgyvenimų patyręs, 1.5 karto perskrodęs Ameriką, visada išliks atmintyje ir vers gerbti ir mylėti jo broliukus/seseris. Kaskart kelyje pamačius kitą CRX‘ą, mano širdis suvirpa. Rimtai.
P.S. Šį ženklą, kuris žymi I-80 pradžią, mes nužiūrėjom iš OC pusės: Sacramento - 3073. Yeah!
