92 puslapiai, kuriuos perskaičius skruostais riedėjo ašaros.. Na, tikrai nepriskirčiau savęs žliumbikėms, tačiau dar sykį įsitikinau, kad A. Škėma man bene įtaigiausias lietuvių rašytojas. Egzistencialistinis, siurrealus apysakos tonas, kepinanti saulė, palydinti tragišką šeimos likimą man kažkaip susiliejo su A. Kamiu „Svetimas“ – norisi dabar šią tąsą patikrinti..
Bet prieš tai vakar žiūrėjau, kaip Škėmos apysaką pamatė Ramutė Kudzmanaitė. Įdomių sceninių sprendimų buvo, bet man pritrūko „škėmiško“ interpretavimo – atrodė, kad režisierė gerokai labiau pabrėžė buitinį, o ne pasąmonės pasaulį. Ir ašarų nebuvo. Bet vis tiek, šaunu, kad tokias stiprias apysakas bandoma interpretuoti scenoje.
O vakare manyje saulė nenusileido – „Lietuvos rytas“ ryžtingai komandiniu žaidimu pradūrė „Khimki“ pinigų maišus ir vėl leido kelti rankas į viršų ir džiaugsmingai skanduoti čempioniškus šūkius. Valio, vėl „Lietuvos rytas“ grįžta į pagrindinę Europos krepšinio lygą – kur jis ir nusipelno būti! O savuose laukuose - aišku, reikia šiais metais ir LKL čempionų žiedų :)
No comments:
Post a Comment