Savaitgalio ataskaita

Šok vardan kovos

Veiksmas – breikerių pasaulio čempionatas „Red Bull BC One 2007“, 16 geriausių bičiukų, kovos 1-prieš-1, kol tituluojamas No.1. Intarpai – vaikinų gyvenimo istorijos, ala „iš lūšnynų į žvaigždes“ ir pan. Galima sakyt, filmas b-boys‘ams ir šiaip paaugliams, tačiau be ypatingo energinio krūvio. Bent jau iš mūsų 7 žiūrėjusių tik 29% išėjo užsivežę (nors gal čia todėl, kad beveik arčiau pensija nei nutolta nuo paauglystės).

Gražus žmogus

Dar vienas paauglių – šįkart prancūziškame licėjuje – gyvenimas. Meilės trikampio drama super-teigiamas klasiokas - naujokė – lovelasas mokytojas nepasiūlo nieko išskirtinio. Gerai dar, kad tas mokytojas baisiausiai gražus, yra į ką akis paganyt ;)

Pasaulis yra didelis ir išsigelbėjimas slypi už kampo

Šis tikrai labai patiko. Persipynusi šeimos pabėgimo iš Bulgarijos į Vokietiją 1980-aisiais istorija su dabartimi, kur vienintelis iš tų pabėgėlių šeimos po avarijos likęs gyvas, bet atmintį praradęs sūnus, keliauja atgal į Bulgariją – mat tikrai ne iš kelmo spirtas senelis nusprendė jį „išgydyti“ savom priemonėm – backgammon‘u (nežinau, kaip tiksliai lietuviškai, anglonas siūlo „trik-trak“, hmm), kuris yra ypač svarbus visų šeimos vyrų pomėgis, kelione į gimtinę tandemu-dviračiu, o kai reikia smegenis pravėdint – aišku, vynu. Toks tikras ir įvairiaspalvis gyvenimas – rizika, atradimai, tragedijos (likimas?), kelionės po save ir pasaulį, vaikų-tėvų-senelių santykiai, meilė, backgammon‘o suteikiamos galimybės...

Kovo 26 d. – pažintis su Miyazaki ir Gogol Bordello

Ponyo ant uolos prie jūros

Kai beveik prieš metus „Verslo klasėje” susižavėjau Justino Žilinsko straipsniu apie japonų anime auksaplunksnį Hayao Miyazaki, jau skaitydama labai susidomėjau šiuo animatorium – ogi pagaliau pasitaikė proga kino teatre išvysti jo 2008 m. filmą! Turiu pripažint, nesu aš dabar visur kotiruojamų multikų kramtytoja (be Shreko ir ko nieko nepažįstu), taigi palyginamųjų traktatų nesukurpčiau, bet Ponyo (auksinės žuvelės, virtusios mergaite) ir Sosuke (penkiamečio berniuko) istorija užbūrė ir įtraukė. O kaip nupieštas vandens dugno gyvenimas ir bangų šėlsmas, sunku žodžiais ir nusakyti – taip viskas gyva, kad norisi pašokt iš kėdės ir slėptis, kad atsiritę vandens purslai nenuneštų... O gal lai nuneša – beprotiškai smagu būtų Miyazaki jūros gelmėse gyventi. Vienžo, Miyazaki „must see“ visoms visų amžių personoms – gauni all-in-one: svarbias gyvenimiškas pamokas, šmaikštų pasakojimą, beprotiškai fantastišką potepių ir spalvų darną - stebuklą.

Ištvirkimas ir išmintis

All right, pripažinsiu, išsirinkau filmą, nes buvo smalsu, ką Madonna prirežisavo. Bet tik smalsu, tikėtis nieko nesitikėjau – gal todėl tiesiog smagiai sukramčiau, bet nekabinčiau skambių etikečių režisierei. O va ukrainiečiams Gogol Bordello, kurių vokalistas – pagrindinis filmo herojus – taip, užkabinu medalį už šmaikštų ir atsipūtusį požiūrį. Aj, nėr ką daug šnekėt, geriau tūsintis, kad ir su jų daina „My strange uncles from abroad”:
My strange nephews from abroad
I'll meet them on the cosmos streets
and we will drink to how we never told you
to trust a plastic beat

Dar 2

Pirmadienis, kovo 23 d. „Tiulpan“.

Lengvas šokelis dar neprasidėjus titrams - organizatoriai pranešė, jog filmas neatvažiavo. Oo, kas bus? Ogi žiūrėjom screen‘erį, kas niekam nuotaikos neturėjo sugadint. O pats filmas ne tik gerų emocijų duoda, vis skambant iš traktoriaus BonyM „Rivers of Babilon“, bet ir praplečia geografinius akiračius – kazachai stepėj didžiausią grožybę mato. Šeimyna jurtoj, pastatytoj tyruose, kuri išardyta telpa į traktorių, iš proto vedančius vaikučius gražiai augina, o gyvenimą įprasmina augindami avis. O didžiausia pacano problema - „nėr žmonos – nebus ir avių bandos“, galiausiai ištirpsta džiaugsme, išgirdus naujagimio ėriuko bliovimą.

Vienžo, smagiai susikramtė šaltoje, apniukusioje, automobilių ir daugiaaukščių pritvinkusioje sostinėje, žiauriai kontrastuojančioje su gyvenimu stepėje. O tulpes juk galima piešti visur :)

Kovo 24 d. – „Svajonių dyleris“.

Norisi varyt į kokią Ispaniją apelsinų raškyt? Įdomu, kaip statybininkų brigada dangoraižį klijuoja? – Tada skubėkit tuo džiaugtis – ateityje „juodesnius“ darbus vykdys robotai, valdomi Tijuanoje prie laidų prijungtų „svajonių dylerių“ smegenimis. Per tuos pačius odoje įmontuojamus mazgus gali ir atsipalaiduot po darbo (įsipilt alkoholio ar kt.) ar prisiconnect‘int prie kitų žmonių ir matyti jų mintis. Ko gero, šie filmo vaizdeliai labiausiai ir patiko, o šiaip šito fantastinio trilerio lyginimas su Wachowskių "Matrica", mano nuomone, žiauriai perdėtas.

2 savaitės gyvenant kitų gyvenimus

KP - festivalis, kuris man mintyse asocijuojasi su tikru sezono pasikeitimu, jau čia! Gal dėl to, kad už lango, deja, tų pokyčių dar nėra, o gal šiaip dėl žiemiško tingulio šiais metais buvau nusprendusi neperdozuoti filmų. Hmm, pavyko tik iki tol, kol nepradėjau skaitinėt aprašymų ir daryt sąrašiuko-kalendoriaus. Ir ką gi – kišenėj 14 bilietų – ok, pernai metų skaičiaus neperspjoviau, tačiau, sutikit, susileisiu pakankamai:

21-Mar-09 Benzinas (Gasoline / Gasolina) Gvatemala
22-Mar-09 Maradona pagal Kusturicą (Maradona by Kusturica) Prancūzija, Ispanija
22-Mar-09 Saldus gyvenimas (La dolce vita / The Sweet Life) Italija, Prancūzija
22-Mar-09 Rugpjūčio šventė (Pranzo di ferragosto / Mid-August Lunch) Italija
23-Mar-09 Tiulpan (Tulpan) Kazachstanas, Rusija, Vokietija, Šveicarija, Lenkija
24-Mar-09 Svajonių dyleris (Sleep Dealer) JAV, Meksika
26-Mar-09 Ponyo ant uolos prie jūros(Ponyo on the Cliff by the Sea /Gake no ue no Ponyo) Japonija
26-Mar-09 Ištvirkimas ir išmintis (Filth and Wisdom) Didžioji Britanija
27-Mar-09 Šok vardan kovos (Turn It Loose) Didžioji Britanija
28-Mar-09 Gražus žmogus (The Beautiful Person / La Belle Personne) Prancūzija
29-Mar-09 Pasaulis yra didelis ir išsigelbėjimas slypi už kampo(The World Is Big and Salvation Lurks around the Corner /Svetat e golyam i spasenie debne otvsyakade) Bulgarija, Slovėnija, Vengrija, Vokietija
30-Mar-09 Tuščias lizdas (The Empty Nest / El Nido Vacio ) Argentina, Ispanija, Prancūzija
31-Mar-09 Tahoe ežeras (Lake Tahoe) Meksika
2-Apr-09 Muzika (Music / Muzika) Slovakija, Vokietija

Kas čia per rinkinys? Daugmaž viskas taip: 1) nusprendžiau šiais metais „gruznų“ filmų nežiūrėt – taigi filmo žanras „komedija“ iš karto susilaukė pliuso; 2) mano meilė ispanų kalbai šįkart irgi nebuvo pamiršta; 3) šansų pamatyti H. Miyazaki animaciją, Maradoną ar šokių konkursą tiesiog negaliu praleisti! Tikrai nepretenduoju lipdytis kino ekspertės etiketės, tačiau trumpai pasidalinsiu savo įspūdžiais.

OK, šeštadienis, kovo 21 d. – „Benzinas“.
Ech, smagumėlis, salė pilna, o aplink nesimato visokių blondinių ir gezų, filmo metu besidalinančių įspūdžiais apie tūsus ar pirkinius (čia trumpai prisiminiau paskutinių komercinių filmų aplinką..). Visgi pats filmas neužvežė. Aišku, yra ir gilesnių minčių, realiai - niūriai ir tamsiai - nupieštas Gvatemalos paauglių lūšnyne gyvenimas, vogtas benzinas panaudotas ne tik pagal jo pagrindinę paskirtį, bet ir naikinant avarijos įkalčius, tačiau didesnio įspūdžio nepalieka.

Sekmadienis, kovo 22 d. – mini-maratonas su Maradona+Kusturica, Feliniu ir Italijos senukais. Apibendrinant, puiki diena!

Iš „Maradona pagal Kusturicą“ išėjau visiškai pakylėta ir įkvėpta – jaučiu, jau pamačiau šiųmetinį savo KP favoritą! Garbinimas, fanatizmas, anti-kapitalizmas, šou, virtuoziški apžaidimai ir įvarčiai (kaip gi be „amžiaus įvarčio“ ir „dievo rankos“, bet dar ir n kitų), istorinės pergalės, Fidelio ir Che palaikymas, praradimai įklimpus narkotikų liūnan, meilė ir šeima – Kusturica taip šauniai ir be didelių pompastikų viską apjungia, kad lieka išgrynintas žavėjimasis charizmatiškuoju Diego, kuris savo paskirtį ašarų pakalnėj įgyvendina 1000%, ir kuriam atleidžiama viskas. Daug labai įdomių detalių - sąsajos tarp Serbijos bei Argentinos, Maradonos bažnyčia ir maldos, kur vietoj „amen“ – „Diego“, animacinės „amžiaus įvarčio“ interpretacijos tarp Maradonos ir Bušo, Anglijos vadų ir t.t. Ole ole ole, Diego Diego!

„Saldus gyvenimas“ – labai ilgas, bet tikrai saldus, niekaip nesitiki, jog 1960-aisiais sukurtas - tema „turtuoliai ir žvaigždės irgi verkia“ visais laikais reiškias aktuali. Man labai įspūdinga filmo pradžia su virš gyvenamųjų kvartalų skriejančiu Jėzumi Kristumi (t.y. jo skulptūra). Matosi, aktoriai griežčiausią face-controlą praėję – visi kaip nuo podiumo. Bet turi ką pasakyti.

„Rugpjūčio šventė“. Šmaikščiai ir taikliai parodyta, kad senukai irgi nori gyventi pilnavertį gyvenimą – švęsti, ragauti uždraustų vaisių (vyno, kumpio, makaronų :-)), bendrauti, puoštis. Nors kiekviena asmenybė su savais pričiūdais, ožiai užsilanksto susikalbėjus ir pajutus, kaip žmonėms vieniems kitų reikia.

Šį vakarą pratęsiu - su „Tiulpan“.

Life is beautiful :)

Taaamtaraaaam! Ji –

Exocet SCross MC 145 2008

Jau MANO!
Savaitgalio kelionė į Gdanską patuštino piniginę, tačiau labai ženkliai priartino prie įgyvendinimo vienos iš svajonių, dėl kurių šiuo metu esu užsikepusi labiausiai – iš „čainikės“ tapti šiokia-tokia burlentininke. Iki pilno amunicijos komplekto tetrūksta gelbėjimosi liemenės ir šortų vasaros sezonui :) Tenutirpsta ledai – tada tik gero vėjo prašysiu! /To be continued - hope asap/

Laiko dulkes nupūtus - 2002 m. skersai Ameriką ir 0.5 kelio atgal 1984 Honda CRX (3 etapai su 2 pertraukom) [pakoreguota/papildyta žinovų]

Žiūrėti didesnį žemėlapio vaizdą
Legenda: A - Roseville, CA; B - Bellevue, NE; C - Ocean City, MD

Intro.

Pasitaiko tokių kelionių, kurių netgi smulkmenų neįmanoma užmiršti ir po kelerių metų po to, kai jos įvykusios, nors ir H2O daug nutekėję, ir gyvenamųjų vietų daug pakeista, ir šampano daug išgerta vis kitais naujais metais.

Taigis šį kartą noriu pūstelt dulkes – įkvėpta neseniai perskaitytų Lietuvos Magelanų ir ko. istorijų perlekiant JAV, grįžtu wow! beveik lygiai 7 metai atgal, į 2002 m. sausio mėn. pradžią (ok, galima stabtelt ir padūsaut, kaip tie metai skuodžia) – į Roseville‘o apylinkes visai šalia Sacramento, CA. Na tikslios datos jau iš smegenų išsitrynė, betgi liko faktai, o dėl jų nepasiginčysi (istoriniai e-mailai draugams padėjo juos užtvirtinti).

Fotkių irgi, deja deja, nesigaus pamatyt, nes iš kur gi tais laikais work&travel’ams skaitmenkės? Tiesiog reiks pasitelkt vaizduotę. Geografinių taškų aprašymų irgi nebus (matau, kaip pusę skaitytojų atkrenta), bet kažkas bus. O jei kam atrodytų, kad taip nebūna – šiam pasauly būna visko, ok, gal kai kas tik „blondinėms“ nutinka.

OK, dvi šiek tiek išprotėjusios mergičkos – aš beigi mano nepakartojama draugė Jurga nekantriai trypčiojam ir kraunam lagaminus studentiškam gyvenimui...Nebraskoj (Bellevue Universitete), t.y. in the middle of nowhere (ITMON). Ir kaip gi mes pateksim? Ogi nuvairuosim! Nesvarbu, kad iki šiol vairavimo patirties (įskaitant Lietuvą, kur teises gavom, tačiau užteko kitų vairuojamų traukinių, autobusų ir trūlikų) praktiškai 0, tik Kalifornijos kaimuky esam vairavusios iki savo darbovietės Krispy Kreme Doughnuts, ant autostradų dar niekad neužšokom, o kalifornietiškas teises abi gavom iš trečio bandymo (valioo!). Bet jau ko jau ko, drąsos (hmm, ok, gal tiksliau avantiūrizmo) per akis abiem.

Ir kokius gi ratus mes nusprendusios vairuot? Čia jau daros įdomiau, dar prieš porą dienų manėm, jog minsim nupezusiu Chevy (jau net neatsimenu, lygtais 1982 m. pagamintu), kuris vos ne ant kiekvienos sankryžos geso, tai nusprendėm jį naujom padangom pakaustyt – mažgi pagelbės. Taip jį bekaustant ir mokslams sutaupytus $ žarstant sulaukėm draugų skambučio. Galgi mes norėtumėm įsigyti kitą Žvėrį kelionei – 1984 (wow, koks jaunuolis!) Honda CRX už (spėkit, kiek?)...USD 800. Jeigu kas raukosi, kad brangoka, primenu, jog mes vienoj brangiausių JAV valstijų šiuo metu, a‘ight? [Jurga: mūsų Chevy su ką tik pakeistomis padangomis net nesugebėjo pats iš autoserviso išvažiuoti - reikėjo jį stumti...čia jau buvo jo paskutinioji...]

Nei mes, nei mūsų draugeliai apie mašinas neraukė nieko, taigi apėjom CRX‘ą, pakraipėm galvas ir ištiesėm baksus (Chevy su naujom padangom tie patys draugai turėjo parduot, ale niekas jo neėmė ir galiausiai atitinkamos tarnybos nutempė, hmmm). Kitą rytą gi reikia važiuot ir skubiai perregistruot draudimą nuo Chevy ant CRX – t.y. kokius 5 km nuriedėt. Aš išsišiepus sau prie vairo, nors už lango lyja, spaudžiu greičio pedalą, perjunginėju bėgius (ką paskutinį sykį dariau laikydama teises Lietuvoj, bo JAV užtekdavo automatu pasimalt) ir...priekyje pamatau šviesoforą, kuris jau mirksi, o priešais Toyota valdanti meksikonė sprendė sprendė ir nusprendė... stabdyt, ko pasekoj – BOOOM! CRX‘o bumperis į skutus, gerai dar, kad Toyotai vos numeriai pasilankstė, o dar geriau, kad žvėris apdraskytu snukučiu irgi užsikuria, netgi, atrodo, kraujas iš niekur nevarva. Na, toliau scenarijus kaip ir tradicinis – keiksmai vos suvokus situaciją, policija ir draudimo kontora. [Jurga: CRX per įvažiavimą Toyotai į šikną ne tik kad bamperį, bet svarbiausia - radiatorių suvarėm...daugiau išvis nei šildė, nei A/C veikė...]

Ką gi dabar daryt? OK, paliekam skutus kely, nukeliam kelionės pradžią bent viena diena, nes bandysim junkyard‘uose naują bumperiuką gaut. Deja deja, kiek CRX‘ų matėm, tiek bumperių ne – visiems ta pati bėdelė. Kadangi ilgiau ieškot nėr laiko, nes mokslų traukinys jau beveik pūškuoja, metam lagaminus į sužeistą žvėrį, sutarusios, kad bumperio paieškas Nebraskoj tęsim. Tiesa, prieš tai draugužiams žiniukams patarus įsigyjam grandines ratams, prisiklausiusios istorijų, kad Wyoming‘e ir pačioj Nebraskoj gali mus sniegai užklupt, o ten iš pusnų tik su grandinėm išsiropšt išeina. OK – reikia tai reikia – jamam. Ir į kelią magiška autostrada I-80 saulei tekant!

Etapas I. Sacramento, CA – Bellevue, NE = 1600 mylių (apie 2500 km) automagistrale I-80. Maršrutas valstijomis: CA-NV-UT-WY-NE. Kada: 2002 m. sausio pradžia

Teisybės dėlei turiu pasakyt, kad “automagistralė” keliui, kuriuo riedėjom, tikrai per skambus apibūdinimas – tiesiog paprastas asfaltuotas keliūkštis, kartais praplatėjantis iki 2-3 juostų, ir taip praktiškai iki Nebraskos.

Na, Kalifornijos trąsa įveikiama su vėjeliu, o vat Nevados etapas kiek ilgėlesnis, na bet vis tiek easy-peasy, va jau Jutoje teks ilgėliau kapstytis.

Vėlgi, atminty išsitrynė tikslus taškas, bet kažkur tarp Nevados-Jutos sankirtos atsitiko esminis kelionės akcentas. Nieko neįtardama, vairuoju sau švilpaudama – o, jau benzas baigias, reik stabtelt atsargų papildyt. OK, nusukam kažkokiam kaimuky į degalinę, čiaukšt-paukšt pildom bakelį – prišoka koks tai vietinis verslininkas tipo langus nuvalyt, kartu ir padangas apžiūrinėja, bizniuko ieško. Ir ką gi, išgirstam – „ė, o jūs, panos, žinot, kad važiuojant su nuleista padanga!”. OK, mūsų akys patrigubėja, bet vyrukas nuramina – gi čia pat jo dirbtuvės, patvarkys! Jau vietoj verslininkėlio matom mūsų gelbėtoją, skaičiuojam kišenėj likusius $, kuriuos turėsim aukot padangėlei, o tada išgirstam dar vieną naujieną – „o jūs panos dar žinot, kad dabartinės CRX padangos apskritai jūsų žvėriui per didelės!“ – Akys jau šešiagubos, vyrukas kaip mat pateikia ir įrodymus – ogi CRX‘as tuoj gali pakilt, išskleidęs sparnus, man jie jau po ganėtinai atvėpę nuo CRX kūno. „Na, bet aš gi kaip tik turiu 4 naujas mažesnes padangas“ – vėl nuramina gelbėtojas (sorry, nepateiksiu čia aš tikslių tų padangų išmatavimų, nes iki šiol tema „automobiliai“ nesu pasikausčius diskutuot). Fuuu, vėlgi akių dydis sunormalėja, tačiau dabar pradeda kapeikos kišenėj barškėt - „O už kiek??“ – Išgirdusios kažką panašaus į 400-500 žalių, žaibiškai įvertinam, jog tai yr 50% ar daugiau bendros mūsų CRX kainos, o moksliukai ir naujas gyvenimas Nebraskoj iš toli ašaroja, kad jiems pinigėlių pritrūks, taigis bandom derėtis, iki ašarų... Galiausiai vyrukas pasikniso savo fabrikėly ir rado pora dėvėtų padangėlių, taigis gavom komplektą 2 naujos+2 ne už $250, kas irgi mus privertė pasikeikt, betgi reikėjo kažkaip iki Nebraskos nuriedėt sparnams neplazdant.

OK, iki šiol nežinau, apmovė mus šis vyrukas ar ne, betgi tada kelyje jį vainikavom mūsų kelionės didvyriu ir kelių angelų atsiųstu gelbėtoju.

Tai vat, po šio šokelio grįžom į I-80, jau ir temti pradėjo, gi žiemą ir Amerikoj vidury dienos saulė nuo dangaus nusikabina, taigis visą gražiąją kalnuotąją Jutos teritoriją įveikėm gilioj tamsoj. Na, žinant mūsų vairavimo patirtį, gal tai ir nėr blogai, nes pamačiusios, kokiais skardžiais mynėm, gal būtumėm dar nuo kokio ir nuriedėję užsispoksojusios.

Kadangi turėjom tą neplanuotą ilgėlesnį sustojimą degalinėj, pradinis planas, kiek įveiksim pirmąją dieną, apgriuvo, bet iki kokios 2 am dar bandėm jį atstatyt. Galiausiai susidarom Super8 hotelį kažkur laukuose ir kritom į patalus – juk ryt reikia pasiekti Nebraską.

Taigis, ryte įpūkšėjom ir Wyoming‘ą, kurį iki šiol atsimenu kaip visiškai tuščią valstiją – gal visus gyventojus kokie NSO buvo tądien išsinešę ar ką, tačiau tuštuma mumi paskatino tik dar giliau įminti greičio pedalą ir išbandyti žvėries galimybes – na, 110-120 mph (kas būtų 175-190 km/h) galima išspaust, ypač nuo kalniuko. Daugiau nebandėm, nes ir taip žvėris drebėjo ir kažką piktai burzgėjo - nebenervinom.

Beje, sniego kažkaip niekur nesimatė, net ir pasiekus kalnuotą Wyoming jo gavom tiek, kad visiškai pamiršom, jog tik su grandinėm šią valstiją galėsim pervažiuot (aišku, net nelabai įsivaizduoju, kaip mes būtume sugebėjusios jomis papuošti naująsias padangas, bet visada būna pirmas kartas išmokimui), taip su vėjeliu vakarėjant ir Nebraška pasirodė. Vėlgi, gal ir gerai, kad buvo tamsu, tai per daug nematėm nykokų pilkų lygumų aplink (mat akis buvo pripratus prie žaliosios Kalifornijos grožybių), taigi pirmąją dieną kultūrinis ir gamtinis šokas neištiko.
Galiausiai I-80 pavirto Bellevue (kaimas šalia Omahos) gatvelėm ir kiemu būsimųjų kolegų univere beigi naujų draugų iš Lietuvos, kurie mus sutiko, mielai maloniai priėmė ir apnakvindino pirmomis dienomis naujajam pasauly.

O labiausiai nebraskiečiams apsijuokėm, kai pasakėm, kad atsivežėm grandines – nė vienas nebuvo girdėjęs, kad Nebraskoj kas nors jas naudotų. Atrodo, kaliforniečiai apie Nebraską galvoja kaip kokie australai apie Lietuvą.

Time-out‘as (pertrauka)

Kadangi planavom apsistot šioj valstijoj ilgesniam laikui (žvilgt į ateitį – aš Nebraskoj (arba, kartoju, ITMON‘e, in the middle of nowhere) iš viso ištvėriau apie 1.5 metų su beveik 4 mėnesių vasaros pertrauka, ir to pilnai užteko, Jurga kantresnė – beveik 5 metus, ouch!), Kalifornijos teises išmainėm į nebraskietiškas, CRX pasidabino naujais ITMON‘o numeriais, teko išmokti lakstyt rimtesnėm autostradom ir į menkuosius nebraskietiškus kalniukus prieš šviesoforą pakilt neužtraukus rankinio, taipogi įsikinkėm į mokslus ir naujus darbus.

Taigi greit kalifornietiškas kvapas iš CRX‘o išgaravo. Well, prisipažinsiu – naujo „snukučio“ CRX‘ui taip ir nesuieškojom (ok ok, dar pikčiau - neieškojom net), tokiu papiktintu žvėriuku lakstėm, kol radiatorius nenuduso – bet tai ohoho mūsų tempais kaip negreit įvyko – tik po gerų metų, kai šaunuolis aplakstė dar didesnį gabalą Amerikos (apie tai bus po pertraukos).

Išvada: vos kelias dienas turimą CRX be konkurencijos jau 2002 m. sausio pradžioje išrinkom 2002-ųjų Metų pirkiniu.

Etapas II. Bellevue, NE – Ocean City, MD = apie 1500 mylių (apie 2400 km) automagistrale I-80 ir kitais keliais. Maršrutas valstijomis: NE-IO-IL-IN-OH-PA-MD. Kada: 2002 m. gegužės vidurys

ITMON‘o žiemą ir pavasarį CRX atlaikė šauniai. O mes, aišku, ne tik mokėmės ir dirbom, užteko ir linksmybių-balių-festivalių su lietuvaičiais ir ko., tačiau išaušus paskutinei semestro dienai vėl pakavomės daikčiukus – kurgi kitur, jeigu ne į Ocean City, MD, kuris jau užpraeitą ir praeitą vasarą buvo tapęs mūsų namučiais, uždarbio ir toosų teritorija – negi trečias kartas meluos?

Kadangi mūsų vairavimo patirtis kiekvieną dieną ITMON‘e vis didėjo, didelių nuotykių iki Čikagos, IL kaip ir nebuvo, vaizdai už lango irgi lygus nuobodoki, nėr ką išsiplėsti.

O Čikagoj vat buvom svečiuose pas mano klasioką Marių, ir šiokį tokį sightseeing‘ą darėm – gi amerikiškoj lietuvių sostinėj lankėmės, negi nesusipažinsi su vietinėm įžymybėm. Kad tai "Vėjų miestas", Čikaga įrodė tobulai - kaip tyčia šaltis užpuolė gegužės vidury (6 laipsniai šilumos, brrrr), vėjai ūkavo, o visas miestas rūke paskendęs! Sunkiausia buvo susirasti.........aukščiausią Čikagos pastatą - Sears Tower, net į jo viršų nekilom (nors aš vaizdų iš viršaus maniakė), nes matomumas 0. Bet ką galėjom (bet irgi nepadarėm), tai atidžiau pasiklausyt Mariaus istorijų kaip ekstremaliom sąlygom važiuoti ir elgtis, mat tuo metu Marius vairavo bus‘iką su visokiais nažyvais po Ameriką ir jau buvo šalto-šilto matęs. Būtų pravertusios. O ir prognozes rytinei pakrantei būtų vertėję paskaitinėt. Daug tariamos nuosakos.

5 am jau buvom kely, neva kad išvengtume kamščių – keliai iš miesto jau tuomet pilni, visi lekia 75-80 mph (vietoj leistinų 55 mph), tai mes irgi pabalnojom CRX ir išmovėm su pagreičiu į trasą. Vėlgi, kelias valandas nieko įdomaus, tik kelelis kelias, nors kraštovaizdis pradėjo mainytis ir labiau banguoti, vis smagiau akiai. Smagumo viršūnę pasiekėm įdienojus Pensilvanijoje, kur atsivėrė kalnų vaizdai, taigi pakopinėsim CRX‘e. Iki tol apie Pensilvaniją žinojom tiek, kad Hershey skanėstai būtent čia fabrikėliuose gimsta, o va ką dar sužinojom, kad tuose kalneliuose debesys daug vėjų/lietų/audrų pagamina, dėl ko mūsų besnukis CRX visiškai nesidžiaugė. Nebesišypsojom ir mudvi, nes besismaginant valytuvams kelio priekyje matėsi vos gabaliukas, o prasilenkiant su fūrom vis apsemiamas mūsų žvėriukas vis skraidė į pašales ir rijo purslus. Kadangi šiame kliūčių ruože vairą laikė Jurga, aš šalia sėdėjau įsitvėrus diržą (neaišku ko) beveik kelnes pridėjus, kaip užsikirtusi vapėdama – stojam, stojam, pralaukiam! O Jurga mat ralistė užsislėpus, mina. Kai buvau pasiruošus čiupt už vairo ir perimt kontrolę arba čia ir dabar išlipt ir eit pėsti, pradėjo giedrytis, tada ir saulė pasirodė, ir kelias praplatėjo, ir šokolado fabrikėlis tolumoj rūkt pradėjo. todėl antroji Penny state‘o pusė buvo visiška priešingybė, gal dėl to kad vėl aš prie vairo persėdau.

Vėlgi ramuma, gražuma, artėjam finišo link, ypač pagaliau ištrūkusios iš kamščių aplink Vašingtoną, jau ir vandenyną užuodžiam, šokam dainuojam, bet dar vairuojam. Vėl Jurga prie vairo, jau va ir Salisbury apylinkės, liko kokių 20-25 mylios ir būsim savo mielam kurorte.

Bet va, dangus grėsmingai apsiniaukęs, jau pirmi lašai kapsi – kas gi čia dabar bus? Net nespėjom sugalvot kas – ogi pasipylė kaip iš kibiro, vėl važiuojam beveik aklai, o čia gi dar va ir vėjas užaut pradėjo, ypač išvažiavus iš Salisbury, kai liko kokių 16 mylių iki OC. Dainos nutilo, o va tuoj ir keiksmai prasidėjo, kai jau iš viso priešais save nieko nebematėm, o vėjas pradėjo kėsintis nupūst CRX‘ą kaip šapelį. Ką daryyyt? Skambinu Mariui į Čikagą – tas sako, jojojo ten už Vašingtono šiandien tornado eina, jūs ką, per radiją negirdėjot? Sakau, neeee, nesiklauseeem. ką mums daryyyyt? Išgirdom patarimą lįst po tiltu kokiu ir pralaukt, tačiau pranešt, kad čia aplink nei vieno tilto nėra jau nespėjau, telefono laidas nutrūko ir pasirodė užrašas „SOS calls only“. Ką daryyyt? Jurga dar bando irtis į priekį, aš jau vėl panikuoju „stojam abilekur“, iš šviesų matom, kad kelios mašinos irgi iriasi, dar kelios pakelėse, galiausiai kely atsirado ir visokių kliūčių, t.y. medžių šakų – na ir Jurga nebeišlaikė – „stojam abilekur!“. Drebėdama surenku 911, klausiu ką daryyyyt? -> are you injured? -> sakau, dar ne -> aj tai tada dzin, išgirstu pyyp pyyp pyyp, ryšio nebėr.

Mumi visiškoj panikoj, žliumbiam, apsikabinom, nes jau gi vat ir sulaukėm paskutiniosios.... Tada pro šalį pamatėm kelias praplaukiančias šviesas – davaj, dar ir mes bandom išsigelbėt, nesvarbu, kaip per ką reiks irtis į priekį... [Jurga: O per tornado pamiršai apie ženklus "drive to survive"?:) - jo gi, vietoj visokių elektroninių nuorodų apie temperatūras ir pan. švietė šie optimistiniai užrašai!]

Iriamės iriamės, tikrai nelabai įsivaizduoju, kiek ten laiko viskas tęsės, galiausiai prisiyrėm prie miškelio, pradėjom baikščiai galvot, lygtais kažkiek jau mažiau lyja ir pučia, galiausiai tuo visai patikėjom, atsidūrėm kažkokiuose kaimuose nelabai toli OC, drebančiom rankom kojom susiradom teisingą kelią iki mūsų vos neprarasto-svajonių-kurorto, pervažiuojam tiltą (mat OC yra pusiasalyje, taigi vienoj pusėj vandenynas, kitoj – įlanka)...o va čia visiška ramybė. Skubam legendinį OC Student Center (turbūt nėra work&travel OC‘iečio, kuris šio centro nežinotų), čia apsiglėbesčiuojam su centro darbuotojais-mūsų draugais, klausiam, kaip gi jūs išgyvenot tornado – o tie ramiai sau – „gi tornado OC nebuvo“, kažkur mainland‘e tik.. Vat taip, OC užburta vieta. Ir į ją mus pristatė ne kas kitais kaip Metų žvėris. Top klausimas, kai pasakojom kelionės istoriją (ir ne iš vieno išgirstas) – „o tai jūs gal ir tornado sūkurį matėt?“ – Ats: „what?! Mes gi iš viso praktiškai nieko nematėm per lietų ir ok ok ašaras :)!!”

Time-out 2 (antra pertrauka)

Echh, vėl smagiai pralėkė kurortinė vasarėlė, kiek padirbėjom, pašėlom bangose ir baruose, čia jau ir CRX‘as daugiau dėmesio sulaukė, gi pasipuošęs nebraskiškais numeriukais, vis klausėmės „You guys came down here all the way from Nebraska??“ ir didžiuodamosi savo žvėriūkščiu, linksėjom galvom ir glostėm jam kailį. OK, teisybės dėlei vėlgi pripažinsiu, kad šėrėm CRX prastokai, kol vieni draugeliai užklausė „o jūs kada nors tepalus hondai keitėt?“ – „hmm, tepalus...kokius tepalus? o kur juos reikia pilt? Mes tik langų valymo skystį kartais pilam ir aušinimo skystį į radiatorių“ – po reikšmingos tylos tie patys draugeliai patys nupirko tepalų ir pašėrė žvėrį. Dar kartais CRX tą vasarą buvo pavaikomas, nes atvyko į OC vienas toks ralistas iš Kauno ir iš karto žvėrį įsimylėjo - negi gaila, kad draugai pasidžiaugtų. Į vasaros pabaigą, daug visko matęs ir regėjęs CRX jau vis dažniau šiepė dantis, dažnai mus versdavo papildyt radiatorių skysčiais, taipogi šiaip kartais užsiožiuodavo (ypač ilgesnėj kelionėj, pvz., į Baltimorę pasižmonėt), tad šiek tiek neramiai laukėm kelionės atgal į univerą.

Etapas III. Kelias atgal: Ocean City, MD - Bellevue, NE = apie 1500 mylių (apie 2400 km) automagistrale I-80 ir kitais keliais. Maršrutas valstijomis: MD-PA-OH-IN-IL-IO-NE (ar kažkas panašaus), šįkart nestojant Čikagoje. Kada: 2002 m. rugsėjo pabaiga

Ir ką gi – „vėl į mokyklą“ dienai atėjus, mes dar šiek tiek pasmurgavom OC – juk ne kokios pirmūnės esam, kad į pirmą pamoką suspėt. Bet vis tiek reikėjo kinkyt žirgą. Šį sykį pasielgėm apdairiai (košės galvoj gal ir daugiau buvo atsiradę) – paprašėm, kad kartu/šalia vienas draugelis grįžinėtų į Nebraską, „juk nežinai žmogus, kas tam kely gali atsitikt“. Tai vat tas apdairumas mums ir nuotykių didelių nesuteikė. Tik kad laaaaaaaaabaaaaaaaaai iiiiiiilgaaaaaaaaaas kelias (valandomis) galvosi, nes vos ne kas 100 mylių reikėjo radiatorių aušint ir pildyt aušinimo skystį. Ir dargi lėkti nebeišeina. Tai meditavom ilgai ir nuobodžiai kely, ir „RESPECT“ Mantui, kuris kantriai tokiu pačiu tempu turėjo savo galingąjį Honda Civic prilaikyt. Parvažiavom.

Epilogas

Didžiausią „ačiū“ tariu mūsų mylimam CRX‘ui, kuris taip ir likęs be buferio, jau nebeatlaikė 2003-iųjų žiemos, vieną dieną tiesiog užgeso ir nebeužsikūrė, todėl galiausiai buvo „palaidotas“ autokapuose (ten iškalta 1984 – 2003).
Tiek mums gero padaręs ir bendrų išgyvenimų patyręs, 1.5 karto perskrodęs Ameriką, visada išliks atmintyje ir vers gerbti ir mylėti jo broliukus/seseris. Kaskart kelyje pamačius kitą CRX‘ą, mano širdis suvirpa. Rimtai.

P.S. Šį ženklą, kuris žymi I-80 pradžią, mes nužiūrėjom iš OC pusės: Sacramento - 3073. Yeah!

Winter stuff

Mano haiku a la "į žiemos temą" (tiesiog vieną dieną užplaukė poetinis debesėlis):

Tikslai vėl nauji – / kas, kad liko nuo pernai / gi jau pasenę
Stogas nučiuožia / šalta apsinuoginus / smengu į ledą
Lyžteliu snaigę / šventę praryju širdy / apsigyvena
Eglės Katedroj / šokis baloje laukiant / lengvo balto „wow“
Saulėtekyje / sutemo einam ieškot / Kamčiatkoj peno
Kalėdos TV-arte / geriau jau prasmegti / Panora(mu)moj
Slaptas gerbėjas / atsiunčia snaigę voke / prašau, neištirpk